Vaikų bendravimas su tėvais po skyrybų – skaudi ir slepiama problema

    VAIKAI – MŪSŲ ATEITIS! DOVANOKIME VAIKAMS SAUGIĄ VAIKYSTĘ! – šūkiai, kurie ganėtinai dažnai skamba mūsų valdininkų pasisakymuose. Tada trumpam juos išgirsta daugelis.

    Prasideda kampanijos, vykdomos akcijos, tačiau bumas praeina, o niūri realybė, kurioje nėra vietos vaikams, nes viską užgožia asmeninės nusivylusių, pykčiu kunkuliuojančių mamų ir dirbti neskubančių, dažnai nei objektyvumu, nei nešališkumu nepasižyminčių valdininkų ambicijos, lieka.

    Oficiali statistika taip pat nedžiugina: „2012 metais daugiausia nusiskundimų buvo gauta dėl savivaldybių administracinių padalinių (189), dauguma iš jų – dėl savivaldybių vaiko teisių apsaugos skyrių – (151) veiksmų arba neveikimo. 45 proc. gautų skundų dėl savivaldybių administracinių padalinių veiklos pasitvirtino (dėl savivaldybių vaiko teisių apsaugos skyrių – 39 proc.)“.

    Taigi precedentų mūsų šalyje daugėja vos ne kasdien. Apie tokius atvejus jau prabilo ir žiniasklaida. Lietuvoje dauguma žmonių įpratę, kad po skyrybų tėčiai nusisuka nuo buvusių šeimų ir ieško laimės kitur. Mamos tada „verkia“, kad vaikams reikia tėčių, kad pinigai ne tokie svarbūs, o svarbus bendravimas, kad neatsakingi buvę vyrai, ignoruodami vaikus, griauna šviesą vaikų ateitį. Tvarka tarsi nusistovėjusi – išsiskyręs tapai blogas, dėl to nedrįsk artintis prie vaikų. Ir, neduokdie, būsi kitoks – po skyrybų sieksi bendrauti ir rūpintis vaikais. Galvoji, kad tau už tai bus padėkota, buvusi sutuoktinė pasidžiaugs, kad vaikas ir toliau turi mylinti ir rūpestingą tėvą. Žinoma, kad ne. „Pas mus vis dar neįprasta, kad tėčiai ir po skyrybų nori likti tėčiais“, – sako pagalbos į redakciją kreipęsis Konstantinas (vardas pakeistas. – red. past.).

    „Nors po skyrybų rūpinausi vaiku, laiku mokėjau teismo paskirtą išlaikymą, į mano pastangas kuo daugiau būti su vaiku buvusi sutuoktinė žiūrėjo neigiamai, o vėliau pradėjo mane juodinti ir šmeižti“, - pasakoja Konstantinas. „Ne kartą esu išvadintas alkoholiku, narkomanu, sulaukiau kaltinimų vaiko tvirkinimu. Visas šis šmeižtas, kuriame valdiškos institucijos neįžvelgia nieko blogo, skleidžiamas be jokių įrodymų, turint vieną aiškų tikslą – įskaudinti ir trukdyti mums su vaiku bendrauti. Ne todėl, kad būčiau blogas ar neatsakingas tėvas, o todėl, kad... buvusiai taip norisi“.

    Pradėjus gilintis į Konstantino problemą, paaiškėjo, kad tai – ne vienintelis toks atvejis. Kitas mūsų pakalbintas ir su panašiomis problemomis susidūręs pašnekovas, vardu Mikalojus (vardas pakeistas – red. past.), pasakojo: „Su Vaiko teisių apsaugos skyriumi (VTAS – Vaiko teisių apsaugos skyrius) stipriai susikibome, nes skyrius bandė su mumis susidoroti. Per antstolius man buvo iškelta kita byla – dėl teismo nevykdymo. Pasiimti iš namų anūkės nuėjome mes, abu seneliai, antstolis ir net 2 VTAS darbuotojos. Turėjo dalyvauti psichologė, bet jos nebuvo. VTAS darbuotojos po to kaip liudininkės dalyvavo teisme, norėdamos inicijuoti bylą prieš mus ir taip mums atkeršyti, kad vis „spardome jų užpakalius“. Teisme skiedė, kad neva tarp šalių prie vaiko vyko konfliktas, kad mes beveik buvome jo iniciatoriais (nors iš mūsų pusės nebuvo jokių blogų ketinimų ar veiksmų). Tačiau aš kaip nujausdamas susitikimo metu diktofonu dariau garso įrašą. Kai teismui pateikiau stenogramą ir įrašą, svarstymas dėl mūsų esą konfliktinio elgesio vaiko akivaizdoje kaip mat subliuško. Nors ir atrodytų logiška, bet VTAS melo teismas taip pat nesiėmė nagrinėti“.

    Juokinga ir kartu graudu įvairiose instancijose klausytis apie vaiko interesų gynimą. Kadangi vaiko interesai yra abstrakti sąvoka, valdininkai ja kaip gelbėjimosi ratu naudojasi tada, kai nelabai turi ką pasakyti, kai tingi dirbti ir nori palaikyti mamą bet kokia kaina (94 proc. vaikų po skyrybų paliekami mamoms).

    Apmaudu, kad į tokios „rūpestingos“ mamos pusę tuoj pat stoja įvairios institucijos, kurios iš tikro turėtų būti nešališkos. „Aš esu susidūręs su Vilniaus rajono savivaldybės vaikų apsaugos skyriumi. Visiška utopija“, – teigia trečias mūsų pašnekovas Bronius (vardas pakeistas – red. past.).

    Broniui pritaria ir Karolis (vardas pakeistas – red. past.): „Suprantu kai kurių žmonių jausmus, pats esu nusivylęs ir net nukentėjęs nuo VTAS neveiklumo. Daug praradau tikėdamasis jų pagalbos. Dažnai kildavo beviltiškas jausmas pabendravus su tomis specialistėmis“.

    Dar vienas mūsų kalbintas pašnekovas Žilvinas (vardas pakeistas – red. past.) apie socialinėje plotmėje įsisenėjusią, tik visuotinai vis ignoruojamą problemą kalba dar radikaliau: „Nežinau, kaip yra kituose regionuose, bet Panevėžio VTAS visiškai suįžūlėjo. Yra medžiagos, patvirtinančios konkretų VTAS šališkumą motinai. Jau ne kartą Panevėžio VTAS nekompetencija buvo akcentuojama TV laidose“.

    Nusivylimo neslepia ir tėtis Jurgis: „Ką tik grįžau iš teismo. Kiekvieną kartą pasipiktinimą kelią VTAS pozicija. Tiesiog viskas „į vienus vartus“: motinos prašymai palaikomi 100 proc., objektyvumo nulis. Mama praktiškai yra ginama 2 atstovų: advokato ir VTAS“.

    Panašu, kad susiduriame su tokia situacija, kai tėčiai, net ir po skyrybų norintys likti tėvais, yra iš anksto pasmerkti pralaimėjimui. Beje, pasmerkti taip pat ir vaiko seneliai bei kiti giminaičiai iš tėvo pusės. Ypač, jei tėvas yra patekęs į TA (tėvo atstūmimo) situaciją.

    Regina (vardas pakeistas – red. past.) ne vienerius metus bylinėjosi Klaipėdos raj. teismuose, kur dalyvavo Klaipėdos raj. VTAS atstovės. Bylos tema daugeliui pažįstama iki skausmo – bendravimo su anūku tvarkos užtikrinimas. Motina vaiko neaugino, 5 metus studijavo ir gyveno kitame Lietuvos mieste už poros šimtų kilometrų. Vaiką augino močiutė. Remiantis teisės aktais, jei motina vaiko negali auginti pati, tai turi daryti vaiko tėvas. Bet mūsų visuomenėje įprasta, kad tėvas, nors vaikui auginti turintis geresnes sąlygas nei motina ar močiutė iš motinos pusės, buvo ignoruojamas. Vaiko močiutė iš motinos pusės be jokių teismo sprendimų su Klaipėdos raj. VTAS palaiminimu gavo teisę auginti vaiką, o kita močiutė vaiko negali net matyti, nes taip nori vaiko mama ir jos motina (jokių tokį elgesį pagrindžiančių argumentų nepateikiama). Savo meilę anūkui ir teisę bendrauti su juo močiutei Reginai metų metais tenka įrodinėti teismuose.

    Lietuvoje turėtų veikti „Šeimos koncepcija“, kurios tikslas – laiminga ir saugi vaikystė. Panašu, kad ši kaip ir daugelis kitų gerų, tikrų idėjų liko tik popieriuje. Kaip matome realybėje veikia visai kitokios koncepcijos, kurių esmė viena – visur ir visada tėvą po skyrybų, jei tik motina gyva ir jai dar neatimtos motinystės teisės (kas būna ypatingai retai), pateikti kaip didžiausią blogį. Visai nesvarbu, kad tėvas ilgus metus rūpinosi vaiku, augino jį, prižiūrėjo, o po skyrybų laiku moka alimentus, noriai bendrauja su vaiku, visokeriopai geranoriškai padeda tiek jam, tiek ir buvusiai sutuoktinei. Jei tik mama kam nors raštu pasiskųs, kad „tėtis blogas, nes aš taip nusprendžiau“, vyras, tikėtina, bus pradėtas tampyti po įvairias valdiškas institucijas ir turės įrodinėti, kad yra kitaip.

    Viduramžiais, apkaltinus raganavimu, įtariamasis ilgai galėjo įrodinėti, kad nėra raganius ir nesusijęs su velniu, bet finalas vis tiek būdavo toks pat. Jeigu įtariamasis mirdavo, jis buvo pripažintas nekaltu ir palaidojamas. Jei nemirdavo, būdavo pripažintas kaltu, sudeginamas ir palaidojamas. Panašu, kad į Lietuvą grįžo viduramžiai, kai bet kokiu atveju tėčiai, net ir po skyrybų norintys likti tėvais, iš anksto „nurašomi“. Ar tai yra lietuviškos šeimos koncepcija?

    Neabejingi buriasi į Asociaciją prieš tėvų atstūmimą (APTA)

    APTA valdybos pirmininkas Andrius Chranovskis taip pakomentavo tokią situaciją: „Šiais laikais, kai suaugę, vaikų turintys žmonės skiriasi ir kariauja, vaikai tampa pagrindiniu to karo ginklu. Tarp daugelio dalykų, bylojančių apie Lietuvos visuomenės nebrandą, vienas ryškiausių yra paprastas žmonių nesugebėjimas suvokti vaikų interesus ir jais rūpintis. Visiems kaip ir aišku, kad jei tėvai skiriasi, vaikai liks gyventi su mama, o mama vaikus nuteiks prieš tėtį. Mūsų visuomenėje tai yra įprasta ir nieko nestebinanti skyrybų baigtis. Tačiau mažai kas susimąsto, kokį košmarą patirs vaikai ir kokią įtaką šios traumos turės tolesniam jų gyvenimui. Tėvų atstūmimas (TA) ir Tėvų atstūmimo sindromas (TAS) pasaulyje yra jau seniai žinoma ir sprendžiama problema. Deja, Lietuvoje šia tema atvirai ir garsiai kalbėti vengiama. Skaudžiausia, kad Tėvų atstūmimą pirmiausia ignoruoja institucijos, kurių pareiga ir net paskirtis apsaugoti vaikus, realiai prisidėti prie TA ir TAS mažinimo. Tačiau vilčių teikia tai, kad atsiranda vis daugiau tėvų ir senelių, susidūrusių su TA ir nebijančių viešai papasakoti apie savo patirtį. Tai rodo, kad žmonės nebelinkę užsisklęsti savyje. Jie ieško išeities ir tikisi būti išgirsti“.

    Asociacija tiki, kad TA ir TAS problemą galima išspręsti. Tam reikia gan nedaug – pirmiausia suprasti, kad TA ir TAS problema yra, kad ją galima surasti daugelyje šeimų. Tai supratus bereikia sveiko proto, geranoriškumo ir konstruktyvaus visų susijusių šalių dialogo. Tad kviečiame netylėti.

    Visos, straipsnyje aprašytos istorijos, yra tikros. Pasakotojų vardai pakeisti siekiant išsaugoti jų konfidencialumą – red. past.

    Vidmantas Misevičius

    Logo auto PRIM 2012-08-08