Kas jie – paslaptingieji vaikų teisių apsaugos specialistai?

    Vaikų teisių apsaugos skyrius (arba tiesiog VTAS), Vaikų teisių apsaugos specialistai, vaikų teisės, apsauga – terminai, dažnai girdimi žiniasklaidoje ir viešoje erdvėje. Jeigu Jūs su tuo nesusidūrėte praktikoje, –, manykite, kad Jums pasisekė.

    Dar jūs turbūt manote, kad tuo užsiima žmonės, kurie apgintų jūsų vaikus, jei jiems, neduok dieve atsitiktų kokia nelaimė. Teoriškai – taip, praktiškai... realybėje būna įvairiai.

    Oficiali statistika teigia, kad 2012 m. dėl Vaikų teisių apsaugos skyriaus darbuotojų veiklos ar neveiklumo buvo pateiktas 151 skundas. Maždaug po skundą kas antrą dieną. Apie pusė šių skundų pasitvirtino. Svarbu ir tai, kad kontroliuojančios institucijos (pavyzdžiui Vaikų teisių kontrolierės tarnyba), nors ir nustatė vaikų teises ginti turinčių specialistų pažeidimus, tačiau, mano turimomis žiniomis nesurašė nė vieno akto, nė vienas tarnautojas nebuvo nubaustas...

    Sutikite, bet kuri privati įmonė, sulaukdama tiek savo „klientų“ skundų, užsidarytų jau po savaitės, tačiau Vaikų teisių apsaugos skyriai, nepaisant gausybės skundų, toliau veikia ir, panašu, veiks dar ne vienerius metus.

    Kaip atsiranda vaikų teises ginantys specialistai? Reikalas tas, kad tokios studijų programos kaip „Vaikų teisių apsaugos specialistas“ Lietuvos aukštosiose mokyklose nėra. Mūsų universitetai rengia plataus profilio vaikų gydytojus – pediatrus, plataus profilio pradinių klasių mokytojus, tačiau vaikų teisių specialistų, kurie dar aukštojoje mokykloje gautų visas būtinas žinias ir naudotų jas praktikoje, niekas nerengia.

    Informaciją suteikę Švietimo ir mokslo ministerijos atstovai patikslino, kad mūsų aukštosiose mokyklose galima įgyti socialinės pedagogikos, socialinės pedagogikos ir etikos, socialinio darbuotojo, socialinio darbo bendruomenėje, darbo ir socialinės reabilitacijos bei socialinio darbo medicinoje išsilavinimą. Būtent šios studijų programos yra arčiausiai to srities, kurioje šiandien dirba VTAS. Viskas būtų gražu, tačiau yra keletas „bet“.

    Tarkim, vienos studijų krypties specialistams keliami reikalavimai: „žinoti Lietuvos Respublikos ir Europos Sąjungos įstatymus ir kitus teisinius aktus, reglamentuojančius asmenų laisves ir teises, pagrindines ir dažniausiai pasitaikančias asmens, šeimos problemas ir poreikius, jų sprendimo būdus...“, tačiau žvelgiant į vaikų teisių problemų sprendimų praktiką aiškėja, kad „dviračius išradinėjame“ patys, o gerokai toliau pažengusi daugiametė pasaulinė praktika minėtiems specialistams nelabai žinoma. Nežinomi net tarptautiniai teisės aktai, esantys ganėtinai svarbūs ir galiojantys Lietuvoje. Kažkur kažkas lyg ir girdėta, bet praktikoje beveik nenaudojama.

    Kitame studijų aprašyme teigiama, kad jas baigę asmenys: „Demonstruos toleranciją, pagarbą socialinei įvairovei ir išskirtinumui tarpkultūriniame kontekste, telkdamas bendruomenės išteklius žmonių gerovei bei vadovaudamasis socialinio darbo vertybėmis ir etikos reikalavimais;“...

    Teoriškai gražiai skamba ir dar vienos socialinių darbuotojų studijų programos aprašymas:

    „taiko filosofijos, sociologijos, psichologijos, teisės, vadybos, ekonomikos pagrindų žinias socialinių edukacinių reiškinių ir problemų identifikacijai bei analizei...

    ...geba kūrybiškai, sistemiškai, kritiškai mąstyti ir taikyti novatoriškus socioedukacinės veiklos sprendimus,

    supranta mokymosi visą gyvenimą svarbą ir geba planuoti asmeninį profesinį tobulėjimą...“

    Tačiau tai – sausa teorija, o praktikoje, nemažai žmonių, su kuriais buvo bendrauta rašant straipsnį ir kurie ne kartą susidūrė su VTAS, viso to nepastebi.

    Taip pat reikia nepamiršti, kad apie 50 proc. studijų programų yra su trūkumais (naujausi Studijų kokybės vertinimo centro duomenys). Be to, neaišku, kiek iš baigusių socialinės krypties studijas įsidarbina būtent VTAS. Apie darbuotojų rotaciją ten neteko girdėti, o prisiminus Vilniaus miesto savivaldybės pateiktą informaciją apie tai, kad beveik 10 proc. Vilniaus VTAS darbuotojų yra pensijinio amžiaus, galima suabejoti ar rotacija ten išvis vyksta.

    Taigi aiškėja, kad Vaiko teisių apsaugos skyriuose dirba įvairiausi žmonės, kadaise baigę įvairių sričių mokslus, gal kažkiek ir susijusius su šia sritimi, tačiau ar tikrai taip turėtų būti? Juk nė vienas mūsų nenorėtume, kad atvedus vaiką pas pediatrą, pastarąjį pavaduotų... okulistas? Okulistas irgi yra gydytojas, specialistas, tačiau kaip jis nustatys ir gydys gripą, apendicitą, nugaros skausmus ar pan...?

    Dar vienas pavyzdys – mokykla. Daugelis sutiks, kad filosofijos mokslų daktaras – protingas, išsilavinęs žmogus ir savo srities specialistas. Tačiau ar to pakanka, kad jis dirbtų pradinių klasių ar fizikos mokytoju?

    Tiek kalbant apie gydytojus, tiek kalbant apie mokytojus, pasirinkimas mums dar paliekamas, tačiau tokio pasirinkimo nėra, kai susiduriama su Vaikų teisių apsaugos skyriumi. Čia papulsite atsitikus nelaimei, šeimą ištikus skyryboms, dažnai net ne savo noru. Čia sutiksite žmones iš kurių tikėsitės pagalbos apsaugant savo vaikus. Jei bus teismas, šie žmonės ateis į teismą ir pasakos apie tai kas geriausia jūsų vaikui, tačiau dažnai gan greitai nustebsite, kad jie atstovaus visai ne jūsų vaiko poziciją, o savo skyriaus. Pavyzdžiui aršus sutuoktinis skyrybų teisme aiškins, kad jūs blogas tėvas/mama ir vaiko jums neduos, nes neva vaiką traumuojate morališkai, psichiškai, fiziškai, kad vaikas labai jūsų bijo ir negalima jūsų prie jo prileisti (tokie ar panašūs kaltinimai skamba beveik visose skyrybose „karo keliu“). Žinoma, jūs ginsitės ir greičiausiai pasiūlysite vaikų teisių gynėjui – VTAS specialistui ateiti ir pačiam įsitikinti kokie jūsų ir jūsų vaiko santykiai ir tikroji padėtis. Tai bus įmanoma padaryti teismo paskirtu laiku, pavyzdžiui kurią nors darbo dieną vakare po darbų ir/ar savaitgalį. Tada išgirsite, kad Vaikų teisių specialistų darbo laikas yra toks pat kaip ir visų biuro darbuotojų ir jie atvykti neturi jokių galimybių, nes už viršvalandžius niekas juk nemoka.

    Klausydami šių specialistų pasisakymų, tikėtina, gan greit susidarysite vaizdą apie jų tikrąjį pasiryžimą padėti jums ir jūsų vaikams. Geriausiu atveju gausite tai, ką filosofiškai galima būtų apibūdinti pasekmių likvidavimu, bet ne priežasčių panaikinimu.

    Svarbu ir tai, kad vaikų teisių specialistais mūsų šalyje dirba beveik išimtinai vien moterys. Tarkim Vilniaus miesto savivaldybės VTAS skyriuje dirba 51 darbuotojas, iš kurių tik 2 – vyrai. Analogiška situacija yra ir kitų miestų VTAS skyriuose. Kas galėtų paneigti, kad tai neprisideda prie to, jog skyrybų atvejų vaikai 94 proc. atvejų paskiriami gyventi su motinomis, o tėčiai apskritai lieka veik be teisių?

    Dabar populiaru kalbėti apie lyčių diskriminaciją, kur nuketėjusiosios yra moterys, bet apie vyrų diskriminaciją beveik negirdėti. Kodėl iš mokesčių mokėtojų pinigų išlaikomoje institucijoje taip grubiai pažeidinėjamas lyčių lygybės principas? Jeigu Vaikų teisių specialistų kaip tokių mūsų šalyje išvis nėra, o skyriuose dirba įvairių profesijų žmonės, tai kodėl juose tiek mažai vyrų? Juk vyrai dirba net tokiose, subtiliose ir specifinėse srityse kaip akušerija ir ginekologija. Tad kodėl jie negali dirbti VTAS?

    Vilniaus miesto merui Artūrui Zuokui socialiniame tinkle „Facebook“ buvo užduotas viešas klausimas – kodėl Vilniaus miesto savivaldybės VTAS absoliučią daugumą sudaro moterys ir beveik nėra vyrų. Miesto meras lyg su humoru atsakė, kad „gal vyrai nenori čia dirbti“. Ar tikrai yra taip?

    Apibendrinant, vaikų teisių užtikrinimo situacija atrodo prastokai. Vaikų teisių apsaugos specialistų kaip tokių mūsų aukštosios mokyklos nerengia, VTAS skyriuose dirba absoliuti daugumą moterų ir dėl skyrių veiklos vos ne kas antrą dieną rašomi skundai, pusė kurių pripažįstami pagrįstais, tačiau dar nė vienas specialistas niekada nebaustas. Atrodytų, padėtis be išeities? Gal visgi ne ir keletas reformų galėtų situaciją pakeisti? Tarkim:.

    Švietimo ir mokslo ministerija, įvertinus realią padėtį ir atlikus analizę, pradeda rengti Vaikų teisių apsaugos specialistus, analogiškai pediatrų ar pradinių klasių mokytojų rengimui.

    VTAS išlaikomas lyčių lygybės principas ir priima dirbti daugiau vyrų.

    Rotacija – VTAS skyriuose negalima dirbti ilgiau vienos (dviejų) 5 metų kadencijos. Su darbuotojais sudaromos terminuotos darbo sutartys.

    Pensijinio amžiaus sulaukusių darbuotojai išleidžiami į užtarnautą poilsį, darbo vietos atiduodamos progresyviai, novatoriškai mąstančiam ir atitinkamas studijas baigusiam jaunimui.

    Ar tai tikrai padės? Į teorinius klausimus yra praktiniai atsakymai. Tiesiog norisi priminti tai, apie ką buvo kalbėta pradžioje – bet kokia privati įmonė, dėl kurios veiklos klientai skųstųsi kas antrą dieną, seniai būtų bankrutavusi, o VTAS ne tik sau ramiai veikia (nesinori rašyt „dirba“) toliau, bet ir sprendžia mūsų vaikų likimus. Yra apie ką susimąstyti.

    Vidmantas Misevičius

    Logo auto PRIM 2012-08-08