Drąsa Sidabrienė – gyvenimas mums duota tai, ko mes tikrai norime

    „Tėvai mane pavadino Drąsute“ – paklausta apie neįprastą vardą, atsako Drąsa. – „Buvo laikas, kai galvojau, kad noriu kitokio, įprasto vardo. Vėliau pamąstydavau apie tai, kad sutikčiau būti „Drąsuole“, bet gyvenimas nusprendė, kad turiu būti „Drąsa“. Būtent tokį vardą pamačiau įrašytą savo pase – pasų poskyrio moterys, nepasitarusios nei su manim, nei su tėvais, nusprendė, kad „Drąsutė“ netinka ir pačios parašė - „Drąsa“. Buvo kilusi mintis pasiginčyti, bet paskui pagalvojau: O gal tai likimas – būti išskirtinei, būti drąsiai? Todėl nieko nebekeičiau ir nuo pat pirmųjų žingsnių suaugusiųjų gyvenime esu Drąsa.“

    „Panašu, kad vardo pakeitimas iš tikrųjų buvo lemtingas.“ – toliau prisiminimais dalinasi pašnekovė – „Nes vėliau visu ir visada elgdavausi drąsiai, veikdavau ryžtingai ir tai pasiteisindavo. Taip jaunystėje, užuot studijavus stiklo apdirbimą įstojau į keramiką. Nors apie keramikės specialybę vaikystėje niekada nesvajojau, vėliau ji man labai pravertė. Taip pat elgdamasi drąsiai gavau savo pirmąjį darbą kadaise egzotiškoje atrodžiusioje foto mini laboratorijoje. Tiesiog atėjau pas juos ir pasakiau – „Noriu pas jus dirbti“. Pradžioje ten dirbę vyrukai atrodė nustebę ir net kiek sutrikę, tačiau vėliau vis tiek priėmė. Taip prasidėjo „drąsus“ kilimas karjeros laiptais.“

    „Keli metai foto laboratorijoje davė nemažai, tačiau supratau, kad noriu „kilti aukščiau“. Kaip tik tada pravertė įgyta keramikės profesija – įsidarbinau vadybininke vienoje iš keramika gaminančių įmonių. Lengvai, drąsiai.“ – nusišypso neįprasto vardo savininkė. – „Darbas patiko, turėjau minčių, idėjų, kurių realizavimas buvo naudingas įmonei, todėl gan greitai tapau jos direktore. Visgi, kai dirbi kitam, nežinai, kada ateis ta diena, kai tavo paslaugų bus nuspręsta atsisakyti. Manau, su tuo yra susidūręs ne vienas. Taip pat nutiko ir man, tačiau šiandien tai vertinu ne kaip kažkokį praradimą, o kaip postūmį siekti dar didesnių aukštumų. Atsisveikinusi su keramikos įmone supratau, kad nuo šiol dirbsiu pati sau.“

    „Drąsus sprendimas vėl pasirodė besąs teisingas ir kadangi žinojau, ko noriu, gyvenimas tai „padavė ant lėkštutės“ – tapau grožio salono savininke. Nors frazė apie lėkštutę gal ne visai atitinka realybę. Salono savininke tapau gan nesunkiai, tačiau vėliau teko nemažai paplušėti, kad šis verslas iškiltų ir suklestėtų. Buvo ir pakilimų, ir nuosmukių. Buvo visko ir nežinau ar šiandien ryžčiausi viską pradėti nuo nulio. Nors gal, jeigu situacija radikaliai pasikeistų, ir ryžčiausi. Gyvenimiškos pamokos, jeigu jas įsisąmonini ir padarai atitinkamas išvadas, nepraeina veltui. Sparčiai mokydamasi netrukus po pirmojo salono atidariau antrąjį ir šiandien jie abu – „Dalios grožio studija“ -, jau septinti metai, sėkmingai veikia. Užsitarnavome klientų pasitikėjimą, reputaciją ir gal net būtų galima plėstis, tačiau... žmogiškasis faktorius. Man per visus šiuos metus pavyko išsaugoti komandos branduolį, bet trūksta naujų, motyvuotų, suprantančių, kad sėkmė turi ateiti palaipsniui, stengiantis, jaunų žmonių. Jaunimas ateina nusiteikęs, kad viską gaus „čia ir dabar“, o kai pamato, kad norint pasiekti rezultatą dar reikia ir padirbėti, arba nuleidžia rankas, arba išeina ieškoti laimės kitur, tikėdamiesi, kad ten bus kitaip. Mes esame pasirengę priimti naujus žmones, juos apmokyti, paruošti darbui, tačiau norisi garantijų, kad jie liks ir bent kurį laiką dirbs mūsų salonuose. Deja, įsipareigojimų jaunimas taip pat nenori prisiimti.“

    „Visgi aš neprarandu optimizmo ir vilties, kad situacija pasikeis, todėl prieš metus, suprasdama, kad vis tiek verslui reikia plėstis, drąsiai įsigijau ir dantų balinimu užsiimančia įmonę – Smilebar“. – prasitaria Drąsa Sidabrienė. – „Jeigu jau gyvenimas man tai davė, vadinasi man to reikė. Juolab, kad metai laiko gan sėkmingai darbuojamės ir, panašu, toliau veiklos apimtys tik dar labiau augs. Darbo ir darbo vietų mūsų šalyje tikrai netrūksta. Belieka sukurti darbdavius ir darbuotojus motyvuojančią sistemą. Šioje vietoje, užuot kūrusi naujus ribojimus ir draudimus, daugiau galėtų pasistengti ir mūsų valdžia. Gal vieną dieną taip pagaliau ir nutiks?...“

    „Beje, gyvenimas, bent jau man, duoda tai ko reikia ne tik tokiose srityse kaip darbas arba verslas. Tą patį galiu pasakyti ir apie... sportą. Kadaise nusprendžiau, kad noriu aktyviau sportuoti, tačiau vis nesugalvojau kokią sporto šaką pasirinkti. Tuo, vėlgi, pasirūpino gyvenimas – gera draugė pasiūlė kartu su ja eiti pažaisti tenisą ir jau daugiau negu dešimt metų laisvalaikiu tai ir darau. Pradžia, kaip ir visur, nebuvo lengva, tačiau žinojau ko noriu ir drąsiai ėjau link pasirinkto tikslo. Rezultatas? Ne vienas ir ne du turnyrai, iškovotos prizinės vietos. Ir neplanuoju sustoti, nes šiame sporte atradau save. Ypač smagus yra paplūdimio tenisas, kai žadi ir jauti smėlį po kojomis.“

    „Turėjau daugybę progų įsitikinti, kad gyvenimas mums visada duoda tai, ko mes tikrai, nuoširdžiai norime.“ – baigdami pokalbį pastebi Drąsa – „Visada laiku suteikia galimybę ar suveda su reikiamais žmonėmis. Viskas, ko jis nori iš mūsų – patiems aiškiai susivokti, ko mes norime, ko mes siekiame ir nepražiopsoti tos akimirkos, kai pagaliau tai gausime. To visiems ir linkiu.“