Apie sunkiaatlečio karjerą nuo A iki Ž

    Aurimas Didžbalis – bronzinis Rio de Žaneiro olimpinių žaidynių sportininkas. Klaipėdietis šiuo metu turi spėti ne tik laikytis savo įprasto sportininko grafiko, bet ir dalyvauti įvairiuose susitikimuose ir renginiuose, atsakinėti į žurnalistų klausimus. Trumpas, bet atviras ir nuoširdus sportininko interviu apie vaikystę, sunkiaatlečio dienotvarkę ir ritualus, kurie padeda atsipalaiduoti.

     

    Koks buvo Jūsų karjeros startas?

    Pašnekovas pasakojo, kad sportininko kelionė prasidėjo dar prieš 12 metų. „Galima sakyti, kad tai buvo giminės tradicija, nes tėčio brolis turėjo puikius fizinius duomenis. Tėvai pastebėjo, kad turiu paveldėjęs dalį tinkamų šiam sportui genų. Todėl nusprendė, kad turėčiau lankyti Marijampolėje veikianti sporto centrą“, - prisimena Aurimas.

    Po mokyklos teko palikti gimtąjį miestą ir išvykti studijuoti į Klaipėdos universitetą. Kūno kultūros studijas pasirinkęs sunkiaatletis teigė, kad mokslą ir sportą suderinti nėra sudėtinga, bet laisvo laiko sau – lieka mažai.

     

    Kokius apdovanojimais, be Rio bronzos, labai vertinate?

    Be abejo, kad svarbus kiekvienas laimėjimas, nesvarbu kokio jis yra lygio. Sportininkas atskleidė, kokie apdovanojimai visgi sudaro jo TOP‘ų 5-tuką.

    2006 m. Lietuvos jaunučių čempionas ir rekordininkas. 2008 m. Lietuvos jaunių čempionas, suaugusiųjų vicečempionas, Europos jaunių vicečempionas. 2010 m. Europos ir pasaulio jaunimo čempionas. 2011 m. pasaulio universiados vicečempionas. 2014 m. pirmasis Lietuvos sunkiaatletis laimėjęs medalį pasaulio čempionate. Būtent šie įvertinimai Aurimui yra vieni iš svarbiausių.

     

    Kokia yra sunkiaatlečio dienotvarkė?

    „Labai griežtai disciplinuota“, - paaiškino sportininkas. Aurimas sutiko atvirai pasidalinti, koks yra jo, kaip sportininko, dienos tvarkaraštis. „Dieną pradedu nuo treniruotės ir mankštos septintą valandą ryto, dešimtą – pirma treniruotė, penktą – antra, devintą – pramankšta. Taip keturios treniruotės kasdien.“, - pasakojo pašnekovas. Ar taip gyvenate visą savaitę? „Taip atrodo pirmadieniai, trečiadieniai ir penktadieniai, kitomis dienomis dieną galima pradėti vėliau ir treniruotis ne visu pajėgumu. Aurimas mano, kad yra tokia dienotvarkė padeda „nepersitempti“. Akivaizdu, kad trenerių sudarytas rėžimas veikia puikiai, nes iš pirmo žvilgsnio gąsdinanti dienotvarkė jau tapo gyvenimo dalimi. Tokio dienos plano laikausi jau devynerius metus.

     

    Kaip atsipalaiduojate po varžybų?

    Daug laisvo laiko sau nėra, nes tokį pat įtemptą rėžimą išlaikau net ir po varžybų. Žinoma, visiems sportininkams po rungtynių geriausia padeda atsipalaiduoti laikas su artimaisiais. Aurimas atviravo, kad geriausias atsipalaidavimo ritualas, kai klausosi ramios muzikos ir „būna su savimi“.

     

    Koks yra sunkiaatlečio dienos meniu?

    Žinoma, tinkama mityba sportininkui ne ką mažiau svarbi, nei sportas ir treniruotės. Todėl, kad ir kaip keistai skambėtų, bet šios sporto šakos atstovas visada turi būti pavalgęs, - aiškino pašnekovas. Kodėl? Jeigu neturėsi energijos štangos niekaip nepakelsi. Priešingai, dirbant modelio darbą, kur tik padėkos, jei būsi nepavalgęs, nes fotosesijose reikia demonstruoti tobulo kūno, kuris rėžtų akį. Todėl negaliu skųstis tokiu darbu – badauti nereikia, - juokėsi olimpietis.

    Pagrindinė sportininkų užduotis yra sportuoti ir siekti gerų rezultatų, todėl virtuvės klausimais jie neapkraunami. Maistu rūpinasi virėjos specialistės, kurios žino, koks meniu tinkamas sportininkams. Sunkumų kilnotojas savo sportu nesiekia stebinti pristatydamas išorės grožį, jie treniruojasi, kad stebintų ištverme ir galinga jėgą iškeliant štangą. Mes nesam kultūristai, kad turėtume laikytis kokios nors dietos. Bet, aišku, stengiamės galvoti ką ir kaip valgyti“, – paaiškino sunkiaatletis.

     

    Kokios traumos dažniausios šiame sporte?

    Normalu, kad traumų pasitaiko kiekviename sporte. Ne išimtis yra ir sunkioji atletika. Štangos kilnotojas vardino populiarių trejetuką – kelių, alkūnių ir riešų patempimai. Sportininko nuomone, traumos neatsiranda be priežasties. Kodėl jų visgi nepavyksta išvengti? Todėl, kad sportininkas nepakankamai pasiruošęs, netinkamai padaręs apšilimą prieš pradėdamas treniruotę. Aurimas įsitikinęs, kad sportininkui, kuris teisingai padarė apšilimą, tikimybė, kad gaus traumą labai maža.

     

    Kokių charakterio savybių būtina turėti, norint būti sportininku?

    Pirmiausia, norint ko pasiekti bet kokioje veikloje, būtina stipri valia ir ryžtas. Toliau svarbu tikėjimas, kad tikslas ar svajonė išsipildys, nes be tikėjimo sunku bus pasiekti, net ir turint daug ryžto. Pašnekovas mano, kad sportininku gali būti kiekvienas, bet tik nuo jo paties darbo ir užsispyrimo priklauso kokio jis bus lygio.

     

    Jūsų lemtingoji frazė prieš pasirodymą „laimė mėgsta tylą ir pasidžiaugsime, kai grįšiu“ – išsipildė. Ar sutinkate, kad sportininkui per daug didelis psichologinis spaudimas iš aplinkos kartais „pakiša koją“?

    Taip, „prisikalbėjau“ atrodo gerąją prasme, - šypsosi pašnekovas. Prieš olimpiadą nenorėjau kabintis medalio, nes negalėjau žinoti, kaip juosiuosi prieš pasirodymą. Todėl papildomu įsipareigojimu „būtinai parvežti medalį“ neapkroviau nei savęs, nei artimųjų ir aplinkinių. Pavyko atsiriboti nuo reklamos ir „tyliai“ padaryti, ką moko geriausia. Dabar galiu teigti, kad kuklumu kartais galima laimėti daugiau, nei ankstyva pompastika.

     

    Ką sportininkas veikia likus penkioms minutės iki starto pradžios?

    Jau būna atlikta paskutinė prieš startinė štangos kėlimo treniruotė, susidėliotos mintys galvoja, kad atsakingas pasiruošimas treniruočių metu dabar turi būti parodytas maksimaliai gerai. Prieš startiniai motyvuojantys trenerio Broniaus Vyšniausko žodžiai. Tik atlikus šiuos žingsnius žengiu į kovą.

     

    Kiekviename darbe būtinos atostogos. Kada ir kur labiausia mėgstate atostogauti?

    Tiesa sakant, atostogauti nelabai yra laiko. „Pavyko rasti savaitę – tai buvau Druskininkuose sporto stovykloje. Mums sportininkams – sportas yra darbas, yra poilsis" , - pasakojo Aurimas.

    Pabaigai dar pasikalbėkime apie olimpinių žaidynių apdovanojimą. Kaip tą akimirką jautėtės, kas buvo tie žmonės, kurie pirmieji suskubo Jūsų pasveikinti?

    Žinoma, didžiulė garbė būti tokiu „kaltininku“, kurio dėka Lietuva iškovojo pirmą medalį sunkiosios atletikos olimpinių žaidynių istorijoje. „Tas momentas, kai jau supratau, kad tapau bronzos medalininku – lengvai šokiravo, todėl tikrai negaliu visko prisiminti, kas tiksliai vyko tas kelias valandas. Po to supratau, kad viskas gerai, ilgas ir kantrus darbas – davė rezultatų“ , - prisimena Aurimas. Be žurnalistų gausybės Rio, pirmieji suskubo sveikini mama ir brolis.

    Dėkojame, Aurimui už nuoširdų pokalbį ir linkime dar daugiau sėkmingų pasirodymų sunkiosios atletikos sporte.

     

     Straipsnio autorė Daiva Jokūbaitytė

     

    Paveikslėlių galerija